Pseudepigrafai paprastai datuojami antrosios šventyklos ir ankstyvosios krikščionybės laikotarpiu, maždaug 200 m. pr. m. e. m. iki 200 m. e. m. Nors pats terminas kilęs iš graikų kalbos reikšmės „klaidingai priskirtas“, pseudepigrafinių tekstų funkcija yra sudėtingesnė nei tai, kas šiuolaikinėje visuomenėje būtų tiesiog klastotė.
Iš kur atsirado pseudepigrafas?
Pseudepigrapha kilęs iš graikų kalbos daiktavardžio, žyminčio raštus su klaidingu užrašu arba pavadinimu; tačiau šiuolaikiniame dialoge, susijusiame su ankstyvąja krikščionybe ir judaizmu, pagal protestantų biblinį kanoną jis imtas žymėti nekanoninius raštus (t. y. Jobo testamentą, 1 Enocho skyrių, Aristėjo laišką).
Ar Biblijoje yra pseudepigrafo?
pseudepigrapha, biblinėje literatūroje, kūrinys, turintis įtakos bibliniam stiliui ir dažniausiai netikrai priskiriantis autorystę kokiam nors bibliniam veikėjui. Pseudepigrafai neįtraukti į jokį kanoną.
Kuo skiriasi apokrifai ir pseudepigrafai?
Apokrifai patys savaime yra už hebrajų Biblijos ribų, nelaikomi Dievo įkvėptais, bet laikomi vertais tikinčiųjų studijuoti. Pseudepigrapha yra netikri kūriniai, kuriuos tariamai parašė Biblijos veikėjas. Deuterokanoniniai kūriniai yra priimtini viename kanone, bet ne visuose.
Ką Biblijoje reiškia žodis pseudepigrapha?
Biblijos studijose pseudepigrapha reiškia ypač tuos kūrinius, kuriuos tariamai parašė žymūs Senojo ir Naujojo Testamento autoritetai arba asmenys, dalyvaujantys žydų ar krikščionių religinėse studijose ar istorijoje… Apokrifinio ir pseudepigrafinio teksto pavyzdys yra Saliamono odės.
